Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Šeinius

Ignas Šeinius (tikr. Jurkūnas, 1889–1959) – lietuvių prozos novatorius, impresionizmo atstovas, vienas aktyviausių modernistinės estetikos entuziastų. Rašė lietuvių ir švedų kalbomis. Labiausiai žinomas kaip romano Kuprelis autorius, savo grožine kūryba įprasmino naujas estetines vertybes lietuvių literatūroje. Šeinius buvo žinomas žmogus ne tik dėl literatūrinės veiklos – daug metų užėmė įvairius diplomatinius postus, buvo populiarus visuomenėje.
Gimė 1889 m. balandžio 3 d. ūkininkų šeimoje Šeiniūnuose (pagal vietovę pasirinko ir slapyvardį), Širvintų rajone. Lankė Gelvonų ir Musninkų pradžios mokyklas, vėliau mokėsi Vilniuje, Kaune. Vertėsi privačiomis pamokomis, 1908 m. baigė mokytojų kursus. Nuo tų pačių 1908 m. dalyvavo literatūriniame gyvenime spaudoje (Šaltinėlis, Aušrinė, Viltis), skelbdamas publicistiką ir grožinę kūrybą (daugiausia eilėraščius, kurių po to beveik neberašė). Nuo 1912 m. gyveno Maskvoje ir lankė Šaniavskio liaudies universitetą, susipažino su Jurgiu Baltrušaičiu, susirašinėjo su literatais ir meno žmonėmis. 1915 m. išvyko į Stokholmą, išmoko švedų kalbą, daug rašė į vietinę spaudą, pristatydamas Lietuvą, pabrėždamas jos kultūrinį savitumą ir nepriklausomybės siekį. 1917 m. vedė švedę Gertrūdą Sydof (Gertrud Sydoff), tais pačiais metais švedų kalba išleido apybraižą Lietuvių menas, o 1918 m. švedų kalba išleido poezijos proza rinkinį Naktis ir saulė.
Labiausiai vertinami Šeiniaus kūriniai rašyti ankstyvuoju kūrybos periodu (1910–1914): apysakos Vasaros vaišės ir Bangos siaučia (1914), Mėnesiena (1915), nemažai novelių, kurios atskira knyga Nakties žiburiai pasirodė tais pačiais 1914 m. Literatūros istorijoje jis vietą užsitikrino kaip romano Kuprelis autorius. Šis romanas turi du variantus – pirmąjį, 1913 m. išleistą Amerikoje (Lietuvoje tuo metu mažai skaitytą), ir antrąjį, 1932 m. stipriai pakeistą Šeiniaus – jau patyrusio beletristo. 1932 metų variantas dabar laikomas chrestomatiniu, tačiau po juo nurodoma sukūrimo data (1910–1911) yra klaidinanti.
Kuprelį galėtume vadinti pirmuoju lietuvių literatūroje romanu apie meilę. Pagrindinis veikėjas malūnininkas Olesis yra nuo vaikystės kuprotas, neturtingas, bet apdovanotas meniniais gabumais, subtiliais jausmais, jautria širdimi. Čia panaudojamas romantizmo rašytojų mėgtas mitinis motyvas – graži siela bjauriame kūne. Suvokdamas luošumo nuspręstą savo dalią, norėdamas būti arčiau meno ir Dievo, tampa bažnyčios vargonininku. Tačiau čia įsimyli Kunigundą – Gundę (pirmajame romano variante veikėjos vardas Kazytė), vienintelę viso gyvenimo meilę. Mylimoji malūnininką Olesių išduoda ir apgauna dėl kito – gražesnio, išvaizdesnio vaikino. Šie dvasiniai sukrėtimai pakeičia Olesių – jis nusivilia Dievu, apsigyvena toli nuo gimtųjų vietų, kur tampa kaimo keistuoliu, filosofines knygas skaitančiu vienišu malūnininku.
Romano kompozicija: kol malami miltai, Olesius pasakoja jaunam rašytoju norinčiam tapti Ignasiui savo meilės istoriją. Pasakojimo dabartyje malūno ritmas atliepia praeities siužeto dramatizmą: garso ir ritmo stiprėjimas reiškia ir pasakojimo intensyvumą. Kuprelis ne tik nuosekliai pasakoja įvykius, bet ir sustoja prie svarbiausių vietų, jas apmąsto ir komentuoja iš laiko perspektyvos. Toks gana sudėtingas siužeto ir pasakojimo komponavimas buvo naujas lietuvių literatūroje. Kūrinyje svarbi gamta – ji susijusi su Olesio sielos virpėjimais, spalvos ir gamtos nuotaikos atitinka personažo vidines jausenas. Kuprelio veiksmas plėtojasi spaudos draudimo laikais, tad romane svarbi lietuvybės, kovos už tautinį sąmonėjimą tema, plėtojama paraleliai su jaunuolių meilės linija.
Apysakos Bangos siaučia, Mėnesiena ir Vasaros vaišės pelnė Šeiniui impresionisto vardą. Šeinius atvėrė naujas literatūros perspektyvas – nuojautų, intuicijos, spėlionių, gamtos šešėlių žaismo, vidinių būsenų kaitos erdvę. Mėnesienoje dviejų jaunuolių laimingai meilei trukdo ne fizinė, kaip Kuprelyje, bet metafizinė kliūtis – vaikiną motina pažadėjusi Dievui, jis turi tapti kunigu. Trapus ir neryžtingas Jonas vengia apsispręsti, leidžiasi aplinkybių blaškomas arba elgiasi nelogiškai. Kūrinyje labai svarbus šviesos ir tamsos žaismas – nakties, mėnesienos pasauliui priklauso herojaus jausmai, dienos šviesa susieta su logika, blaiviu protavimu, pareiga ir jausmų kontrole. Apysakoje Bangos siaučia vidiniam nerimui ir meilės aistroms perteikti pasitelktas bangų įvaizdis. Šeinius plėtoja kelias siužetines linijas, bando parodyti įvairius žmonių tipus, sukuria gana ryškų moters plaštakės įvaizdį – dvarininkaitė Ona Vairavičiūtė susižavi vis nauju kavalieriumi, jos jausmai nenurimsta netgi sukūrus šeimą ir laukiant kūdikio.
Apysakoje Vasaros vaišės pasakojama apie Karolio kelionę iš Maskvos į Vilnių ir iš Vilniaus į Pelėdiškį, jo apsilankymą gimtinėje, santykius su Julija. Tai kūrinys apie meilę ir viltį, romantiškos vaizduotės įaudrintą, bet realybės užgesintą. Rašytojas susitelkia į vieno herojaus išgyvenimus, subtiliai perteikia sielos virpesius, meilės ilgesį, laukimo nerimą. Žmogaus emocijos netelpa viduje, tarytum keičia aplinką, nuspalvina gamtą, peizažus. Trumpučiais sakiniais, jų atkarpomis, herojaus sąmonės srauto nenutrūkstama tėkme ar tik užuominomis Šeinius šiame kūrinyje geriausiai atskleidė impresionistinio vaizdavimo privalumus.
Reikia pabrėžti, kad Šeiniaus kalba nebe liaudiška, o pabrėžtinai literatūrinė, intelektuali. Svarbus yra Janinos Žėkaitės pastebėjimas, jog „seną tiesą, kad menas ne tai, kad sakoma, o kaip, Šeinius savo Mėnesiena, Vasaros vaišėmis iliustravo šimtu procentų: pustonių pustoniai apie žinomybes, net banalybes, bet tokias, už kurių – vien tikrumas“. Ne tekstų tematika, bet kūrinių kompozicija, raiškos priemonėmis, pasakojimo lyriškumu, dėmesiu detalėms ir jų vaizdavimui rašytojas išsiskiria iš kitų to meto kūrėjų.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Šeinius dirba Užsienio reikalų ministerijos atstovybėje Stokholme. Nuo 1919 m. jam tenka daug kraustytis: gyvena Danijoje, Suomijoje, nors 1923 m. pavyksta grįžti į Stokholmą. Nuo 1926 iki 1930 metų dirba prekybos srityje. 1930 m. grįžta į Kauną, čia aktyviau užsiima literatūrine veikla: suredaguoja ir išleidžia Kuprelį, redaktoriauja Lietuvos aide, tampa pirmuoju Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku. Nuo 1935 m. gyvena Klaipėdoje ir dirba spaudos patarėju Klaipėdos krašto gubernatūroje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios sukuria nemažai didelės apimties kūrinių: romaną Siegfried Immerselbe atsijaunina (1934), dramą Diplomatai (19387), švedų kalba rašytus apybraižą Raudonasis tvanas, romaną Stebuklo belaukiant (jie verčiami į suomių, danų kalbas). Šie kūriniai priskirtini antrajam rašytojo kūrybos periodui, taip pat kaip novelių rinkinys Aš dar kartą grįžtu (1937) ir prisiminimų knyga Tėviškės padangėje (1938). 1943 m. Šeiniui suteikiama Švedijos pilietybė. Po karo su žmona toliau gyvena Švedijoje, nuo 1948 m. dirba Kooperatyvų sąjungos bibliotekoje.
Iš antrojo kūrybos laikotarpio reikšmingiausias yra romanas Siegfried Immerselbe atsijaunina, vienas įdomiausių lietuvių literatūroje. Čia Šeinius atsiskleidžia nauju aspektu – drąsiai, šmaikščiai, satyriškai demaskuoja vokiškąją nacistinę etninio grynumo teoriją, totalitarinio režimo politiką. Tokiu pat racionaliu, tiksliu, lakonišku ir sąmojingu stiliumi Šeinius parašo ir novelių rinkinį Aš dar kartą grįžtu. Taigi vėlyvesniuose kūriniuose Šeiniaus pasakojimo maniera bei tonas radikaliai pasikeičia – jis nebe jautrus lyrikas, bet kandus satyrikas. Nebelieka natūralaus, nuoširdaus ir atviro personažo, jį pakeičia racionalus komersantas, išpuikęs miesčionis – su jais pasakotojas nesitapatina, bet iš jų šaiposi. Vėlesniojo kūrybos laikotarpio Šeiniaus tekstuose nemaža ekspresinizmo bruožų (panašiai kaip Jurgio Savickio novelėse).
Švedų kalba parašytoje apybraižoje Raudonasis tvanas demaskuojamas sovietizacijos procesas Lietuvoje. Turimos dokumentinės medžiagos pagrindu Šeinius sukuria ir 1942 m. publikuoja romaną Stebuklo belaukiant (švedų kalba), bematant išverčiamą į kitas kalbas. Šeinius tampa kone žinomiausiu rašytoju Skandinavijoje. Apie tai vėliau laiške rašys: „Suomijos informacijos ministeris pareiškė, kad jo knyga atstojusi visą armiją kariuomenės prieš komunizmą. Pats Švedijos karalius sakėsi negalėjęs tris naktis miegoti, kol neperskaitęs Šeiniaus veikalo“. Geri honorarai leido Šeiniui ir visai šeimai gyventi iš literatūrinio darbo. Karui pasibaigus, Šeinius daug rašė ir kovojo už Lietuvos savarankiškumo susigrąžinimą, tačiau jo ir kitų emigrantų pastangos laukiamų rezultatų tuo metu nedavė. Šeinius įsitraukė į emigracijos lietuvių kultūrinį gyvenimą, rūpinosi savo knygų publikavimu Amerikoje, vertimais, susirašinėjo su išsibarsčiusiais po pasaulį bendraminčiais, toliau kūrė – rašė noveles. Stokholme Šeinius rengėsi išleisti rinkinį lietuvių kalba, bet 1959 m. sausio 15 d. netikėtai mirė. Tais pačiais metais, jau po rašytojo mirties, Amerikoje išėjo ši rašytojo rengta satyrinių novelių knyga pavadinimu Vyskupas ir velnias, taip pat ir romanas Siegfried Immerselbe atsijaunina anglų kalba.

Aistė Kučinskienė

Literatūra

Šeinius

Ar žinote, kad...